Vilniaus Gynybinės sienos bastėja

Ant kalvos, iškilusios virš Vilniaus miesto, visų vadinamos Barbakanu, išsirikiavę senoviniai mūriniai pastatai. Tai  - buvusios Vilniaus gynybinės sienos ir bastėjos liekanos. Šiandien čia graži vieta atsikvėpti, pailsėti ar pasėdėti su gera draugų kompanija, tačiau kažkada Barbakano kalva buvo laikoma atgrasiu šiukšlynu ir paskutinių atmatų būriavimosi vieta, dvelkusi mirtimi. XV – XVI amžių sandūroje Lietuva susidūrė su totorių puldinėjimais ir grėsme iš vis stiprėjusios Rusijos. Vilniaus gyventojai jautėsi nesaugūs, todėl paprašė tuometinio šalį valdžiusio didžiojo kunigaikščio Aleksandro apjuosti miestą gynybine siena. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, sienos statybos darbų 1503 metais skubiai ėmėsi patys piliečiai. Į darbus traukėsi visi – žmonės, buvę fiziškai per silpni mūryti tvirtovę, sieną tvirtino mediniais nusmailintais kuolais.

Gynybinė siena buvo baigta 1522 metais. Ji turėjo 10 vartų ir 5 bokštus. XVII amžiuje, kuomet vėl prasidėjo kitataučių puldinėjimai, siena buvo rekonstruota , o  papildomai, užpuolikų atakoms atlaikyti, dar pristatyta arklio pasagos formą primenanti bastėja. XIX amžiaus pradžioje, Rusiją valdant carui, bastėjos gynybinė reikšmė sumenko, o ankstesni gynybiniai objektai tapo visiškai nebereikalingi, todėl vietovė virto Vilniaus miesto šiukšlynu. Dauguma mūrinių pastatų buvo užpilti dirvožemiu, o bastėja, tapus niekam nebereikalinga, palaipsniui nyko. Tiktai 1966 metais buvo įgyvendinti nuodugnūs tyrinėjimo darbai. Bokštas buvo atstatytas, patalpos, kuriose anksčiau laikyti ginklai bei požeminis tunelis rekonstruoti. 1987 metais atidarytas muziejus, kuriame eksponuojami XV – XIX amžių ginklai ir karinė amunicija.

Šiandien Vilniaus bastėja vietinių gyventojų vadinama Barbakanu. Jaunimas mėgsta čia leisti vakarus – juk ši vieta netoli miesto centro, nuo Barbakano kalvos atsiveria nuostabi miesto panorama. Tačiau dvejopa šios vietos atmosfera jaučiama dar ir šiandien. Istorikai teigia, jog Viduramžiais nusikaltėliai čia nužudė daugybę valkatų ar tiesiog netyčia pro šalį ėjusių nelaimėlių - šioje vietoje nuolat valkiodavosi miesto vargetos. Ypač bloga aura jaučiama požeminiame tunelyje. Nors čia ir įkurtas muziejus, į tunelį nerekomenduojama eiti silpnų nervų žmonėms. Kai tik į jį nusileidi, pradedi tikėti legenda, jog prieš daugybę metų čia gyveno siaubinga pabaisa, kurią nužudė jos pačios atvaizdas veidrodyje.

Norit tikėkit, norit ne, geriausias būdas išsiaiškinti – atvykti čia! Praleiskite šiek tiek laiko bastėjoje, praeikite ekskursinį maršrutą tuneliu, įsivaizduokite ankstesnį šios vietos bjaurumą, mirties nuotaikas ir Jums neabejotinai atsiskleis baisioji praeities realybė. Bet atminkite, kad šiandien tai tik prisiminimai, todėl per daug įsijausti nebūtina.