Tolerancijos centras

Vienas iš svarbiausių Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Lietuvoje padalinių yra Tolerancijos centras Vilniuje. Centro pavadinimas atskleidžia jo pagrindinį tikslą – skleisti toleranciją, supratimą, užuojautą ir kitas vertybes visuomenėje.

Pastatas, kuriame šiandien įsikūręs Tolerancijos centras, buvo perduotas Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui tik 1989, nors prieš tai, iki sovietinės okupacijos, jis ilgus amžius priklausė žydams. Pastatas visuomet tarnavo kilniems ir garbingiems tikslams. XIX amžiaus pabaigoje čia buvo atidaryti namai, kuriuose pragyvenimui neužsidirbantys žmonės galėjo pavalgyti nemokamai ar už simbolinį mokestį. 1910 metais nuspręsta rekonstruoti pastato vidų ir įrengti filharmonijos salę. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo vėl atidaryta labdaringa valgykla. Po Pirmojo pasaulinio karo pastate vyko įvairūs kultūriniai ir visuomeniniai renginiai, netgi veikė profesionalus žydų teatras.

Šiandieninis Tolerancijos centras lankytojams atvėrė duris tik 2001 metais. Nuo to laiko centras nuveikė jau nemažai. Centre – nuolatinė paroda, reprezentuojanti Lietuvos žydų meno kūrinius ir paveldą. Keičiamoji ekspozicijos dalis, į kurią įeina teminės parodos, renginiai ir kitokie įvairūs projektai, yra orientuota į atvirą visuomenės kultūrų pažinimą, o joje atsiskleidžia socialinės kultūros, unikalios istorijos tematika, meno ir kultūros paveldas.

Nuolatinę ekspoziciją sudaro keletas teminių krypčių. Pirmiausia, - nuotraukų, filmuotos medžiagos ir liudytojų pasakojimų rinkinys apie mažuosiu žydus, gyvenusius Holokausto metu. Ekspozicija skirta įprasminti atminimą apie visus šiuos nekaltus vaikus, žuvusius per Holokaustą. Nėra jokių abejonių, kad tikros istorijos ir tikri dokumentai papasakoja viską kur kas teisingiau ir tiksliau nei bet kokie istorijos vadovėliai ar žinynai. Medžiaga parodai buvo kaupiama daug metų, o rezultatas gavo pvadinimą „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“. Specialiai šiai ekspozicijai centre buvo įrengta garso ir šviesos sistema. Dar viena ekspozicija – „Sugrįžimas“. Ją sudaro tapytojo Samuelio Bako, išgyvenusio genocidą, darbai. Tragiškuoju nacių okupacijos laikotarpiu Bakas su visa šeima buvo kalinamas Vilniaus gete. Tačiau net ir tokiomis baisiomis aplinkybėmis Samuelio tėvai 8 metų amžiaus berniukui parūpindavo pieštukų ir popieriaus, kad jis galėtų piešti – buvo neįmanoma nepastebėti vaikus skirtos dovanos – dailininko rankos. Šiandien „Sugrįžime“ – autentiški išgyvenusio berniuko Samuelio, o taip pat ir vėlesni šio kūrėjo darbai. Samuelis už gyvybę turėtų būti dėkingas savo tėvams ir keletui lietuvių. Ekspozicijoje „Žydų gyvenimas Lietuvoje“ pateikiama  bendra informacija apie žydų istoriją Lietuvoje. Dar vienoje ekspozicijoje pavadinimu „Dingęs pasaulis“ lankytojams pasakojama apie žydų meno tradicijas. Pagrindiniai šios ekspozicijos akcentai – 3 autentiški Vilniaus Didžiosios sinagogos interjero elementai. Paskutinė nuolatinės Tolerancijos centro ekspozicijos dalis – Gerardo Bagdonavičiaus meno kūriniai. Šis žymus žydų menininkas paveiksluose įamžino tikras žydų gyvenimo akimirkas. Ekspozicija vadinama „Sunaikinti litvakiškojo pasaulio ženklai“.

Apsilankymas Tolerancijos centre be jokių abejonių vertas kiekvieno žmogaus laiko. Nors čia susiduriama su labai skausmingais prisiminimais, akistata su kitų žmonių kažkada išgyventu skausmu padeda suprasti, kad mūsų šiandieninė gerovė – tikra ver