Grūto parkas

2010m. Grūto parkas buvo pripažintas vienu iš dešimties keisčiausių muziejų pasaulyje. Grūto parkas yra nutolęs 130 km nuo  Vilniaus ir vos 8 km nuo Druskininkų. Nėra nė menkiausios dvejonės, kad Druskininkai yra vienas gražiausių Lietuvos kurortų, tačiau mėgaudamiesi Druskininkų malonumais, lankytojai neaplenkia ir Grūto parko. Parke yra daugiau kaip 50 sovietmečio politinių lyderių statulų. Statulos atskleidžia komiškai hiperbolizuotą  sovietmečio politikos kulto garbinimą. Lankytojai, vaikštinėdami parke, gali apžiūrėti stotingus akmeninius sovietų politikų biustus, čia taip pat sugabenta ir daugybė Lenino statulų bei kitų sovietmečio reliktų. Parko lankytojai gali pasikelti į apžvalgos bokštus ar nusileisti į apkasus, sukuriančius realistišką koncentracijos stovyklos atmosferą.

Visa 20 ha užimanti parko teritorija, dėl čia matomų vienur kitur išsidėsčiusių apžvalgos bokštelių, lagerių fragmentų ir sovietmečio elementų, primena Sibirą. Kad įspūdžiai būtų dar stipresni, čia pat vietoje galima paskanauti tipiškų sovietinių valgių (be abejonės, iš tipiškų sovietinių indų). Populiariausi – patiekalai iš grybų ir vadinamieji „Gulago maistu“. Specialus rusiško maisto meniu traukia žmones, nes daugumai tai atrodo tikra egzotika, o kiti jaučia nostalgiją praeities dienoms. Yra aišku tik viena – abejingų patirčiai Grūto parke nelieka.
Kartą Grūto parko įkūrėjas verslininkas Viliumas Malinauskas pavadino Grūto parką Stalino pasauliu. Toks pavadinimas sukėlė neoficialas asociacijas su kitais pasaulyje garsiai parkais, tokiais kaip Disnėjaus Pasaulis. Tai, žinoma, be galo geras įvertinimas. Kad būtų išlaikytas aukštas šio muziejaus ir parko lygis ir būtų lengvai pasijuokta iš buvusios sovietų valdžios, kasmet čia rengiamos „sovietinės“ šventės. Rodomi komiški spektakliai, kuriuose aktoriai išsipusto sovietų pareigūnų paradiniais drabužiais, buvę politiniai lyderiai „prisikelia iš mirusiųjų“ ir pasirodo komiškose situacijose, kad prajuokintų žiūrovus.

Viliumas Malinauskas, Grūto parko įkūrėjas, keistų ir šmaikščių taikos skleidimo projektų kategorijoje už šios išskirtinės vietos, simbolizuojančios sovietų režimo absurdiškumą, įsteigimą, buvo apdovanotas  Nobelio prizu.