Plungė
Plungė įsikūrusi šiaurės vakarų Lietuvoje. Tai miestas, kuriame gyvena daugiau nei 23 000 gyventojų, o jo teritorija – 11,78 km2. Plungė - vienas pagrindinių Žemaitijos miestų, antras pagal svarbą po Telšių. Turtinga istorija, puiki geografinė vieta ir išsilavinusi vietos bendruomenė kuria itin patrauklią miesto visumą.
Istorija
Istoriografijoje labai tvirtai teigiama, jog pirmieji žmonės dabartinės Plungės teritorijoje gyveno jau V – I amžiuose prieš mūsų erą. 1567 Plungė pirmą kartą buvo įvardyta kaip miestas. 1570 metais miestas pradėjo augti ir jau 1792 metais gavo Magdenburgo miesto teises. XIX amžiuje Plungę valdė Zubovai ir Oginskiai. Valdant šioms šeimoms mieste buvo pastatyti pirmieji rūmai. Šių statinių architektūriniai sprendimai šiandien papuoštų kiekvieną senamiestį. Daili laikrodinė – pilis buvo XIV amžiaus Florencijos „Vecchio palace“ imitacija. Pilis buvo pastatyta Zubovų šeimos Plungės parke.
Oginskiai pastatė milžiniškus neo-renesansinio ir neo-gotikinio stiliaus pastatų ansamblius. 1875 metais buvo įkurta viena pirmųjų muzikos mokyklų Lietuvoje. Garsusis ir talentingasis Lietuvos atlikėjas ir tapytojas, M. K. Čiurlionis, muzikos mokėsi būtent čia. XIX amžiaus pabaiga ir XX amžiaus pradžia ekonominiais ir kultūriniai aspektais Plungės miestui buvo neįtikėtinai sėkmingas laikotarpis. Lietuvos nepriklausomybės metais vienuoliai kapucinai darė didelę įtaką švietimui ir kultūriniam gyvenimui, industrijos buvo priklausomos nuo vietinio linų fabriko, žydų verslų ir žemės ūkio. Ilgą Plungės istorijos laikotarpį miesto gyvenimui didelę įtaką darė žydų bendruomenė. Lietuvos nepriklausomybės metais Telšių rajonas buvo trečiasis Lietuvoje pagal gyvenančių žydų tautybės žmonių skaičių - 1923 metais žydų dalis visuomenėje pasiekė net 44 %. Bendruomenė buvo suardyta 1941 metais liepos mėnesį, kai į šalį įsiveržė vokiečiai. Sovietų okupacijos metais Plungė stipriai keitėsi – išaugo gyventojų skaičius (nuo 7 400 gyventojų 1940 metais iki 23 300 gyventojų 1990 metais), miestas buvo urbanizuojamas, atidarinėjamos įvairios industrinės kompanijos. Pagal sovietų planus, miestas turėjo dvigubai išsiplėsti, tačiau laikui bėgant pasirodė, kad tokia plėtra neįmanoma - nes Plungėje nėra pakankamai vandens išteklių. Galiausiai, kai Lietuva 1990 metais atgavo nepriklausomybę, planai buvo nutraukti - fabrikai imti masiškai uždarinėti, vienintelis dirbti paliktas fabrikas buvo „Linų audiniai“.
Plungė šiandien
Plungės rajone įvairių lankytinų vietų yra tikrai nemažai - 9 draustiniai, 4 parkai, 13 piliakalnių, 40 architektūrinių paminklų... Būtų galima vardyti be galo. Mieste taip pat yra traukinių stotis, stadionas, Oginskių rūmai, kuriuose šiandien įsikūręs Žemaičių dailės muziejus, parkas, kuriame žaliuoja vienas iš saugomų Lietuvos gamtos paminklų – Perkūno ąžuolas. Plungės centrą puošia senamiesčio aikštė bei išskirtinio grožio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Mieste veikia daug viešųjų įstaigų, lankytojų laukia miesto žirgynas ir kitokio pobūdžio pramogas teikiančios įmonės. 2009 metais Plungė buvo tituluota Lietuvos kultūros sostine. Tais pačiais metais į Lietuvą, Vilnių, buvo atkelta ir Europos kultūros sostinė. Tai rodo neabejotiną Plungės indėlį į Lietuvos kultūrinį gyvenimą.
Nepaisant to, jog miesto augimas buvo sustabdytas 1990 metais, kur kas svarbesnis – dvasinis turtas – šiame mieste išliko.
| Taip pat skaitykite apie... |
|---|
|
|
|
|
|
|
Šv. Jono krikštytojo bažnyčia
Vieta
Javascript is required to view this map.